Tikriausiai ne vienas iš jūsų esate pajutęs magnetizuojančią teatro galią. Skverbdamasis visais pojūčių kanalais šis menas nepalieka abejingų net tų skeptikų, kurie bamba negalėdami spektaklio metu gerti Coca-colos ir prisiekinėja daugiau niekada nesikankinsiantys trijų valandų nuobodybėje. Tačiau tie, kurie keliasi ir gula teatro ritmu, šioje erdvėje sugeba atrasti daugiau nei emocijas. Būtent čia teatro žmonės mokosi gyvenimo. Kai kurie iš jų dalijasi išmoktomis pamokomis ir su kitais. Vienas tokių – teatro ir kino režisierius Arvydas Lebeliūnas.

Arvydai, kaip atradote teatro terapiją?

Skambės mistiškai, bet daugelį metų būdamas teatre jaučiu gydomąjį jo poveikį. Šis pojūtis, matyt, atsirado dar mokykloje, kuomet ir pats teatras atėjo į mano gyvenimą. Visai savaime. Tiesiog mėgau stebėti pasaulį ir visada siekiau turėti tam tikrą gyvenimo filosofiją. O gal paprasčiausiai nemokėjau kumščiais grumtis su pasauliu. Būtent per teatrą aš supratau aplinką, kurioje gyvenu...