Nors galvoje kažkas vis iš naujo užsuka saldokas kalėdines melodijas ir įprastas frazes apie ramybę, džiaugsmą, viltį, Dievo meilę, susitaikinimą, bijau, kad nieko panašaus gruodžio 25-ąją nebus. Kalėdoms tapus visaliaudine iškilme kasmet vis mažyn ir mažyn to, kas įkvėpdavo net neturint muzikinės klausos užtraukti „Tyli naktis, šventa naktis”. Kalėdinė parduotuvių apgultis bei pastarųjų apetitai graužia šią šventę labiau nei sovietmečio skurdas ir baimė. O kai dar išgirsti biznierių postringaujant, esą ir bažnyčia, ir prekybos centras atliekąs beveik tą pačią funkciją – skatinąs žmonių bendravimą, norisi antrosios spalio revoliucijos. Vakaruose šalia prekybos šventovių dar bent gali pamatyti ir naivaus liaudiško pamaldumo ženklų. Dažniausiai jie primityvūs ir neskoningi, bet vis dėlto neleidžia pamiršti, kam iš tiesų reikalingos Kalėdos.

Lietuvoje tas tikėjimo užtaisas jau beveik dingęs, išmuštas kartu su visais Dievo įsakymais, ir didžiosios krikščionių šventės tai geriausiai išduoda. Spūstis bažnyčiose tomis dienomis atspindi viso labo tik baimę iškristi iš visos tautos konteksto ar paprasčiausius prietarus. Nežinau, gal bažnyčia būtų ir geriau nei eilinis televizijos seansas ar dar kas kita, bet jeigu ji yra prekybos centro sesuo dvynė, tuomet turėtume tik apsiverkti dėl aukštų šios institucijos reitingų. Prieš gerą dešimtmetį Arūnas Peškaitis, tuomet dar ne brolis pranciškonas, o tik ministerijos tarnautojas, televizijos laidoje dejavo, jog pats Jėzus per savo gimtadienį lyg ir liekąs nuošalyje, toks niekam neįdomus ir nereikalingas pilietis. Fu, kaip klerikališka, kaip fanatiška, – sakiau sau tada. Buvau įsitikinęs, kad Jėzaus vardui ištarti ir pagarbinti nebūtina lipti ant bačkos, gražbyliauti. Ir šiandien nepasitikiu vien deklaracijomis. Turiu viltį, kad Viešpats mato tikėjimo trupinius ten, kur mes patys jų neatpažįstame. Tačiau tie iškastruoti religiniai festivaliai, be jokios pastangos duoti ką nors daugiau nei prekę ir pramogą, verčia dabar iš koto ne tik kulto tarnus.

Tiesa, paties Jėzaus aplink mus ir mumyse dėl to gal ir nesumažėja, mat jis neturėtų labai baidytis mūsų konteksto. Teologai jį drąsiai skelbia visiems laikams perėjusį į žmonių pusę. Ir jo vardas – Emanuelis, t.y. Viešpats su mumis, sakytų, jog čia veikia kiti dėsniai, ne kaip viršininko premija savo pavaldiniams už gerą darbą ar eilinės labdaros principas. Prie jo, pasak Evangelijos, aną pirmą naktį ėjo piemenys, kurie, kalbama, tais laikais buvo visai ne naktigonių romantikai, o tinginiai ir valkatos. Paskui į prakartėlę atsidangins ekstrasensai ar burtininkai iš Rytų šalies su savo kyšiais. Vaikelis tik šypsosi ar saldžiai miega. Niekada nematysi jo išsigandusio, pravirkusio, nepatenkinto. Nei gyvulių ėdžios, nei įtartina kompanija nesudrumsčia jo ramybės. Net kai teologų ir dailininkų vaizduotėje bus paguldytas ant kryžiaus medžio, šalia savo būsimos kančios atributų. Pasikiš po galva putlią rankutę ir laimingas snūduriuos.

Tik tas vaikelis, nereikalingiausias Kalėdų personažas, ir šiemet, ir kitąmet galėtų išgelbėti gruodžio 25-ąją nuo neišvengiamos griūties. Jei ne jis, galvočiau, kaip susikurti kuo idiotiškesnes Kalėdas. Gal nusisamdyti šventinę trupę, kuri jautriai prisitaiko prie kliento poreikių? Užsidangstyti langus kaip anie „pasyviosios rezistencijos” dalyviai? Ignoruoti šventą Kūčių stalą ir kitas išsivadėjusias tradicijas? Deja, mintis apie šiauduose paguldytą vaikelį sumaišo kortas. Dėl vaikelio būsiu priverstas vėl įsileisti viską – eglutes, žvakutes, dovanėles, saldžias Kalėdų giesmes, prisiminimų porciją. Dievas-kūdikis savo mažumu ir nereikšmingumu nuginkluoja visus.

Jis per amžius bus kitoks. Neįmanoma iš jo padaryti agitatoriaus ir propagandisto. Jis per daug nereikšmingas, kad susigundytum jo parama. Jo atvaizdas netinka kovos vėliavoms. Vienoda šypsena visiems – ubagams ir karaliams. Amžinas atsainumas ir nenaudingumas. Jis nepratrūksta barti ir moralizuoti kaip tūlas šventinės karuselės išgręžtas kunigas. Dievas-pažadas, Dievas-svajonė, Dievas-viltis. Atrodo, kad jam visai nė motais jo dieviškas statusas. Jis iš tiesų „niekad nieko neprašo”. Nežinau, kas bus jam užaugus, bet dabar jame neperskaitysi nei palaiminimo savo dorybėms, nei rūstaus nuosprendžio lėkštumui ir kvailumui. Jo šiaudai, jo tyla ir skurdas vienodai plaka mus visus, vienodai keršija ir tuščiavidurei bažnytinei pompastikai, ir religinėms politikų spekuliacijoms, ir visuotiniam pamišimui „pirk-parduok”.

Kalėdos – mūsų pralaimėjimas. Ir dėl to, kad laukusieji Dievo atėjimo būna apgauti ir suvedžioti: vietoj pranašų skelbto grėsmingo teisėjo ir baudėjo, vietoj spindinčios anapusybės Betliejaus tvarto prieblandoje atsiranda bejėgis kūdikis, apsuptas gyvulių ir visai nedieviškos draugijos. Tačiau ir tiems, kas šiandien per Kalėdas laukia visko, tik ne jo, vaikelis yra parengęs akibrokštą: jam nereikia karališkų procesijų, jis mus pagauna ne ten, kur visaliaudinės fiestos, jo neatbaido tai, kad esame akli ir kurti. Vaikeliui nėra kur trauktis iš mūsų pasaulio. Dievo įsikūnijimo stebuklas neatšaukiamas: ir anuomet, be šventadienių, be silkių ir konservuotų žirnelių, ir šiandien – be užuominos, kad esame su juo, per jį ir jame.

Todėl jau žinau, kaip bus gruodžio 25-ąją. Užuosiu bažnyčioje šieno kvapą, pamatysiu gražią, protingą asiliuko galvą, į prakartėlės kampą susimetusias žmonių išgąsdintas aveles, koks nors vaikigalis ties joms ant delno raudoną obuoliuką, iš nuostabos aikčios davatkėlės, ir – neatlaikysiu, dievaži. Bus baigta. Dar viena neišvengiama Kalėdų pergalė. Ano šiaudų vaikelio, kuris mums leidžia daryti su juo ką norim. Rezultatai, kaip vėliau pasirodė, tik jo rankose.