Laimė ir sėkmė slypi harmonijoje su savimi ir su aplinkiniais
Šiuolaikiniame pasaulyje mes turime būti menininkais. Tačiau ne muzikos ar dailės srityje, o harmoningame bendravime tiek su savimi, tiek su supančiu pasauliu. Turime nuolatos kurti harmoniją įsiklausydami į savo vidines mintis ir apmąstymus - ką mes norime veikti, kurioje srityje mes save matome, ir ko mes tikimės iš likusio pasaulio. Nuo to priklauso mūsų savęs suvokimas bei, kaip mus suvokia kiti žmonės. Taigi apie žmogaus savivertės kūrimą pasakoja verslo konsultantas, psichologas Juris Belte.
Kas yra psichiškai sveikas ir subrendęs žmogus?
Man atrodo, žmogus turi jaustis labiau laimingas negu nelaimingas. Reikėtų suprasti, kad absoliuti euforija yra neįmanoma. Žmogus gyvendamas ir patiriantis euforijos būseną, tikėtina, kad bus mažiau efektyvus. Tačiau svarbu yra gyventi pozityviai, nes tai tiesiogiai susiję su mūsų produktyvumu - ką mes sugebame pasiekti, ir ką sugebame duoti kitiems. Galų gale, kiek mes esame efektyvūs darbe, kiek turėsime naudos iš atlyginimo, ir kiek efektyvūs būsime pačiai visuomenei. Galime išskirti du parametrus:
- pirmasis yra efektyvumas mūsų gyvenime, rezultatuose, pasiekimuose. Tai yra labai svarbu. Jeigu esame efektyvūs, tada galime daryti prielaidą, jog su mumis yra daugiau mažiau viskas gerai. Mes realizuojame savo misiją;
- antrasis parametras yra savijauta: kaip žmogus jaučiasi. Yra žmonių, kurie turi labai aukštus pasiekimus, socialinį statusą, tačiau jiems kažko trūksta iki laimės. Ir tos laimės jie gali pradėti ieškoti mėginant įrodyti, kokie jie yra. To visai nereikėtų daryti – kad ir blizgėti visokiuose žurnaluose, pavyzdžiui „Stilius“. Nieko blogo, jei žmogus yra „Stiliaus“ žurnale, tačiau kai jis ten yra nuolat, tada kyla klausimas. Gal jis taip kompensuoja savo savivertės trūkumą? Jeigu mes kalbėtume iš psichologinės perspektyvos, tai transakcinės analizės įkūrėjo Eriko Berne požiūriu, jeigu žmogus turi aukštus pasiekimus, milijonus banko sąskaitoje, bet kartu turi sugadintus santykius su artimaisiais, skrandžio opą, ir nesijaučia laimingas, tai jis ne nugalėtojas, o pralaimėtojas.
Taigi šie du esminiai parametrai - efektyvumas ir savijauta - liudija gerą žmogaus psichinę būseną, brandą bei sugebėjimus siekti tikslų, jausti teigiamas emocijas. Efektyvumas ir gera savijauta reiškia, kad žmogaus gyvenimas yra teigiamų emocijų zonoje. Tas džiaugsmas yra išreikštas per interesą ir įdomumą.
Emocijos
E. Berne išskiria tik dvi emocijos - džiaugsmą ir interesą - "Aš dirbu ir man tai yra įdomu". Kertinis momentas, kodėl vieni yra laimingi, produktyvūs ir sėkmingi, o kiti galbūt taip pat sėkmingi, bet nelaimingi, arba nesėkmingi ir nelaimingi, yra savivertė. Nesėkmingų ir laimingų, tai nelabai aš žinau, galbūt tai žmonės su intelektualiniais ar psichiniais sutrikimais. Nes patys „laimingiausi“ žmonės, mes žinome yra Vilniuje, Parko ir Vasaros gatvėse. Ten yra patys laimingiausi kartu ir patys nelaimingiausi. Tačiau aš kalbu perkeltine prasme, nes tokia nuolatinė euforijos būsena yra blogai.
Savivertė
Taigi savivertės klausimas yra kertinis, kodėl? Ką reiškia savivertė? Tai yra žodžio savigarba sinonimas. Tradiciniu požiūriu, žmogus turi turėti aukštą savivertę, nes žemą savivertę reikia kompensuoti, todėl žmogus gyvena neigiamų emocijų zonoje.
Man asmeniškai, terminas - aukšta savivertė nepatinka. Kodėl? Ką reiškia aukšta savivertė? Tas žmogus, kuris nosim stumdo debesis? Kuris kitus vertina žemiau? Ar galima sakyti, kad tai yra aukšta savivertė? Žinoma, kad ji yra aukšta, bet juk tai nėra norma. Kita vertus, kodėl žmogus taip elgiasi, kitus vertindamas žemiau? Jis mano, kad su juo yra viskas gerai, bet su kitais yra blogai. Na, ko gero tai nėra norma, kažin ar tai veda žmogų prie didelių pasiekimų ir gerų santykių. Norma būtų tokia - ir su manimi, ir su aplinkiniu pasauliu yra gerai. Dėl to aukštos savivertės terminą keisčiau - adekvati savivertė. Adekvati savęs ir pasaulio atžvilgiu: su manimi yra viskas gerai, ir su aplinkiniais žmonėmis yra gerai.
Grįžkime prie klausimo, kas yra savivertė? Realiai tai yra požiūris savęs atžvilgiu. Jeigu mano požiūris savęs atžvilgiu teigia, kad su manimi yra viskas gerai, tai man nereikia ypatingai savęs rodyti kitiems žmonėms. Žmonėms, kuriems nėra viskas gerai, savivertė gali būti pažeminta. Jie tada jaučiasi neverti kažko daugiau, jų ambicijų lygis yra žemas, tačiau tai irgi yra palyginti retas atvejis. Dažniausiai savivertė žmonėms būna paaukštinta, nes jie kompensuoja tam tikrus trūkumas. Vyksta kompensacijos mechanizmas - žmonės bendraudami įrodinėja savo vertingumą, teisumą, stengiasi blizgėti prieš kitus, diskusijas paverčia ginčais. Viskas yra daroma naudojant tam tikrą toną, intonaciją, neverbalinę kalbą, tai leidžia suprasti - aš žinau geriau. Tai yra savo pasiekimų, pseudo pasiekimų demonstravimas, pastangos save pateikti teigiamesniu, daugiau pasiekusiu. Demonstratyvumas pasireiškia per elgesį ir įvairius atributus, pavyzdžiui, tam tikra apranga ar turimos pažintys. Žmogus, turintis adekvačią savivertę neturi poreikio demonstruoti save. Yra didelis skirtumas, ar aš perku gerą ir brangiai kainuojantį automobilį dėl to, kad man tai patinka ir aš sau galiu tai leisti, ar aš imu kreditą iš banko ir perku dėl to, kad parodyčiau kitiems tą automobilį. Tai yra labai skirtingi momentai. Vienu atveju žmogus perka sau, kitu atveju - jis taip kompensuoja savo neadekvačią savivertę ir perka ne dėl savęs, bet dėl demonstravimo.
Kaip formuojasi savivertė?
Transakcinė analizės scenarijų teorija, bei visa psichologijos sritis sako, kad taip, kaip mes esame linkę mąstyti, elgtis ir kokias emocijas patirti, labai stipriai priklauso nuo mūsų vaikystės ir jos patyrimo. Kai vaikas gimsta, jis yra kaip naujas kompiuteris, kuriame neįrašyta dar daug programų. Programos yra įrašomos pirmais gyvenimo metais. Pagal transakcinę teoriją, gyvenimo scenarijus vaikas įsirašo per pirmus ketverius, penkerius gyvenimo metus ir tai determinuoja, kaip žmogus bus linkęs elgtis tam tikrose situacijose, kokius jausmus ir emocijas jis patirs. Iš tų keturių gyvenimo metų, patys pirmieji yra patys intensyviausi. Gimęs vaikas iš mamos pirmiausiai gauna meilę, nes meilė jam yra viskas: rūpestis, saugumas, maistas. Jei patenkinami vaiko poreikiai, reiškia, jog vaikas gauna iš pasaulio viską, ko jam reikia. Tada vaikas jaučiasi geras ir pasaulis jam yra geras. Taip jis gauna adekvačią savivertę kartu su besąlygine meile.
Tačiau, kai vaikas auga, jis pradeda kelti daugiau rūpesčių šeimai. Dažnai nesąmoningai įsijungia sąlyginės meilės mechanizmas: jei besąlyginė meilė reiškia, kad aš tave myliu tokį, koks tu esi, tai sąlyginė meilė - jei tu elgiesi taip, kaip mamai yra priimtina, tu esi geras, ir aš tave myliu. Tačiau, jeigu tu elgiesi mamai nepriimtinu būdu, reiškia, kad tu esi blogas. Sąlyginės meilės mechanizmas suformuoja savivertės priklausomybę pirmiausiai nuo mamos įvertinimo. Augant ji tampa priklausoma nuo visuomenės ir aplinkinių žmonių vertinimų. Svarbu paminėti ir tai, kad savivertė susiformuoja nuo pasiekimų: jei tu darai vienaip, tai yra gerai, tačiau, jei darai kitaip, kaip kažkam nepatinka, arba tiesiog nieko vertingo nedarai, tada tu esi tinginys, blogas. Taip išauga žmogus ir susiformuoja du parametrai:
- pirmasis - priklausomybė nuo aplinkinių žmonių įvertinimo, kitaip išorinė referencija - kai žmogus priima sprendimą, ne dėl to, kad jis taip mano, jog tai yra geras sprendimas, bet dėl to, kaip kiti vertina tą dalyką. Tada žmogus savo gyvenime remsis vien kitų nuomone. Ką tai reiškia? Jis gyvens kitų gyvenimą ir dėl to kentės asmeniniai pasiekimai;
- antrasis parametras yra įrodinėjimas - jei žmogus nesijaučia esąs geros savivertės, jam visąlaik reikia įrodinėti savo pasiekimus, tada jis jaučiasi vertingas. Žmonės per tam tikrus pasiekimus siekia kompensuoti savo pažemintą savivertę. Taip atsiranda savivertės nestabilumas - jei man sekasi, aš esu geras, man viskas yra gerai. Bet jei nepasisekė, juk gyvenime ne visuomet sekasi, žmogus nesėkmę vertina neadekvačiai, ji jam yra skausminga ne dėl to, kad jis prarado tūkstantį litų ar sandėrį. Jis prarado daug daugiau - savo savivertę. Jis įsivaizdavo, kad yra geras, tačiau realiai jaučiasi blogai. Nesėkmių metu žmonėms susivyruoja savivertė, nes jie nesijaučia verti, ir pasaulio vaizdas jiems tampa neadekvatus.
Peršasi išvada, kad kai žmogui sekasi, jis yra linkęs save pervertinti, o kai nesiseka - save neadekvačiai nuvertinti.
Šiek tiek istorijos
Pažiūrėkime, kaip gyveno Lietuvos žmonėms prieš ekonominę 2008 metų krizę: ekonomika kilo, žmonės ėmė kreditus iš bankų, pirko naujus automobilius, leido sau atostogauti užsienyje, ir įsivaizdavo, jog taip bus ir toliau. Jie manė, jog žino, kaip gyventi, ir kad ateityje bus tik geriau. Tačiau, kaip neįmanoma išrasti amžino variklio, taip neįmanoma visus tuos dėsnius apgauti. Laimę pasistatyti skolintais pinigais neįmanoma. Tie žmonės, kurie turėjo daug finansinių įsipareigojimų, krizės metu pajautė praradimus. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į psichologinį aspektą - žmonės prarado ne vien tik gerą gyvenimą, automobilį ar namą, jie prarado daug daugiau - įsivaizduojamą savivertę. Jie jautėsi praradę viską ir mąstė, kaip jiems atsitiesti. Kiti žudėsi. Bet buvo tokių, kurie susitaikė su situacija, suvokė, kad pervertino save, ir mėgino atsitiesti. Tačiau buvo žmonių, kurie vietoj racionalaus situacijos suvokimo ir atsitiesimo, pusę metų ar ilgiau nedarė nieko. Pavyzdžiui, žmona dirbo mokykloje mokytoja ir gaudavo kuklų atlyginimą, o vyras buvo tas, kuris žinojo, kaip gyventi. Ir kai jis krizės metu prarado viską, jis ilgai nesusirado darbo. Ir vienintelė maitintoja buvo jo žmona su kukliu atlyginimu. Tai reiškia, kad vyras save neadekvačiai nuvertino ir prarado savivertę - jis negali nieko, yra niekam tikęs, jis krito į depresiją, nieko nedarė, pradėjo gerti ir atsidūrė neigiamų emocijų zonoje.
Pavydas
Pavydas taip pat yra labai svarbus faktorius. Dėl ko mes pavydime? Jei yra kito žmogaus pasiekimai aukštesni, aš pradedu jaustis mažiau vertingas, tiesiog save nesąmoningai pastatau žemiau ir kankinuosi ne dėl to, kad kaimynas kažką naujesnio, gražesnio turi, bet dėl to, kad aš manau, jog aš turiu tai turėt. Ir jei neturiu, tai mano vertė yra žemesnė. Tada jaučiuosi pažemintas ne dėl objektyvių pasiekimų ar visai nieko nepasiekęs, bet dėl to, kad asmeniškai nesijaučiu gerai. Taigi tie žmonės su tokia neadekvačia, nestabilia, svyruojančia saviverte, yra linkę save lyginti su kitais, kas veda prie pavydo. Pavydas yra neigiama emocija. Aišku, jis gali skatinti veikti: yra žmonių, kurie vedami pavydo daug padaro. Tačiau tai yra nekonstruktyvus kelias. Pasiekimai bus, bet laimės nebus, nes žmogus stengiasi ne dėl savęs, bet dėl kitų. Dauguma žmonių, vietoj to, kad siektų kažko, bando kitus nuleisti žemyn: apkalbėti, pažeminti, kad pakiltų aukščiau patys. Pasakysiu tokį pavyzdį: ūkininkai gerai gyvena ar blogai? Klausimas nekorektiškas. Bet Lietuvoje dauguma socialinių sluoksnių gyvena ne visai gerai. Objektyviai vertinant, tai žemdirbiai nėra tas socialinis sluoksnis, kuris gyvena blogiausiai Lietuvoje - yra įvairūs ES fondai, išmokos, kuriomis galima gauti lėšų. Aišku, tai reikalauja intelektualinio resurso, laiko sąnaudų ir rizikos. Yra žemdirbių, kurie sugeba gauti kažkokius projektus, nes turi tam tikro iniciatyvumo, įvairių tam tinkamų charakterio savybių. Jie visur eina, aiškinasi, galbūt, turi kažkokių ir pažįstamų. Bet vis tiek reikia ruošti projektus, o tai kainuoja, taip pat yra rizika. O yra žemdirbių, kurie net nepradeda to daryt, nes turi tokias nuostatas - ten juk sudėtinga, ten juk sukčiai, ten tik pažįstamų dėka kažką galima gauti. Ir jie nieko nedaro, važinėja senais "Belarusais" ir žiūri į kaimynus, kuriems pavyksta laimėti projektus. Žiūri į juos, kaip į nesąžiningus ūkininkus. Nes sunku sau pasakyti - aš nesugebu to padaryti - geriau yra pasakyti, kad aš dirbu sąžiningai, sunkiai, o kaimynas yra nelabai sąžiningas. Taip žmogui yra ramiau.
Prigimtinė emocija - interesas
Kas yra tie motyvai, kurie veda prie aukštų pasiekimų, kartu išlaikant teigiamas emocijas? Tai prigimtinė emocija - interesas, kurį turi visi vaikai. Mūsų gyvenime, tai pasireiškia tuo, jog mes turime daryti tai, kas mums yra įdomu, artima prie širdies. Tiesiog, kad mes galėtume būti savo rogėse, savo batuose. Jeigu tai yra mūsų sritis, mes jaučiame malonumą iš to, ką darome, matome tame prasmę. Tada nelieka poreikio pavydėti kitiems.
Turiu labai daug draugų, kurie yra gana turtingi, keli iš jų yra milijonieriai. Ir jie nėra linkę girtis savo turtu, nežiūri iš viršaus, su jais yra labai paprasta bendrauti, pavydo nėra. Jiems savas verslas yra įdomi sritis, kurioje jie patenkina savo smalsumą. Dauguma mąsto, jei žmogus turtingas, jis bus pasipūtęs. Mano patirtis sako, kad taip nėra - tie, kurie save demonstruoja, yra labiau pasipūtę.
Svarbu paminėti tai, kad daugumoje visuomenės narių interesas yra užspausta ir atbukusi emocija. Vaikystėje mums yra viskas smalsu, mes norime viską žinoti, tačiau gauname tokias reakcijas: kur tu lendi, ten negalima, tave elektra nukratys, iš viso nesikišk į suaugusių žmonių pokalbį, daug norėsi, greit pasensi. Perdėtas smalsumas yra traktuojamas kaip neigiamas dalykas visuomenėje, bet tai yra stereotipas. Smalsumas savaime nėra nei teigiama, nei neigiama savybė. Jei ji panaudojama pasiekimams, tada ji yra labai teigiama savybė. Juk visi žmonės, kurie daug pasiekia ar išranda moksle, yra be galo smalsūs. Smalsumas veda prie sėkmių arba nesėkmių. Jei nepasisekė, tai yra iššūkis padaryti ką nors nauja, keistis. Bet jei žmogaus savivertė nestabili, jis nelaimės, priims viską kaip tragediją. Žmogus tada vengia nesėkmių ir tikėtina, jog jo rezultatyvumas bus prastesnis. Neįmanoma pasiekti sėkmės, neturint nesėkmių. Sėkmės formulė yra virtinė nesėkmių, nes per nesėkmes mes įgauname patirtį, išmokstame kažką daryti kitaip, suprantame nesėkmės priežastis. Negerai, jei žmogus orientuojasi tik į problemos vengimą - tai į ką jis koncentruojasi, tą ir gauna. Tai visiškai skirtingi rezultatai, ar moteris nori ištekėti už vyro, kokį įsivaizduoja, ar dėl to, kad neliktų senmerge. Ko gero ir vienu, ir kitu atveju rezultatai bus skirtingi, gal net radikaliai. Ir antru atveju tikimybė, kad moteris liks senmerge yra daug didesnė. Čia, galbūt, ir yra ta takoskyra tarp pesimizmo ir optimizmo. Dažnai sakoma, kad optimistas yra blogai informuotas pesimistas. Svarbu, kaip mes suprantame optimizmą. Aš nemanau, kad optimistas bus tas, kuris mano, jog viskas bus gerai. Optimistas yra tas, kuris sugeba įvairiose sudėtingose situacijose įžiūrėti galimybes, kurios pravers jo veikloje. Na va, Lietuvoje ir pasaulyje, prasidėjo ekonominė krizė. Pirmą dieną premjeras pasakė, kad krizė yra smegenyse. Bei tai nėra optimizmas. Optimizmas yra matyti gana žiaurios, brutalios realybės faktus ir žiūrėti, ką galima pakeisti. Galų gale pakeisti taip, kad galėtum per krizę kažką pasiekti. Galiu pateikti tokį pavyzdį, vienas pažįstamas sakė, jog jam krizė yra labai gerai, nes du trečdaliai konkurentų subankrutavo. Tada klausimas, kodėl jis nesubankrutavo? Jis atsakė, todėl, kad yra truputį nenormalus - jis visuomet darė ne taip, kaip visi. Tai yra sugebėjimas turėti originalumo. Ir jis papasakojo, kaip ėjo tartis su bankais dėl kreditų, nes tuo metu dauguma statybos kompanijų buvo įsiskolinusios. Tačiau jis ėjo derėtis, kaip išspręsti jų problemą, o ne savo: jei esi skolingas milijoną, tai yra tavo problema, jei milijardą - tai jau banko problema. Ir jis pateikė įvairius pasiūlymus, kaip sėkmingai būtų gali išspręsti problemas. Jis vienintelis sėkmingai pardavinėjo butus nemažindamas kainos, nes buvo labai geros kreditavimo sąlygos. Tai rodo, kad kai žmogus nebėga nuo bankroto, o eksperimentuoja, ir yra optimizmas - sudėtingoje situacijoje matyti galimybes. O pesimistas tai tas, kuris situacijose nemato galimybių, tik problemas. Lietuvoje požiūris yra pesimistinis - užtenka pasakyti draugams, kad važiuoji kažkur atostogauti, ar pradėjai kažkokią naują veiklą, perki kažką, stataisi - pirma reakcija visada būna grasinimai, jog tau nepavyks, nepasiseks, tai pavojinga, geriau to nedaryti.
Kas yra sava?
Taigi, kad žmogus jaustųsi laimingas, jam sektųsi, jis turi sugrįžti prie to, kas yra sava. Kas yra sava? Vaikystėje mūsų interesai buvo užslopinami, todėl mes nežinome, kas yra mūsų sritis. Šiuolaikinis jaunimas, paaugliai, vaikai yra nepavydėtinoje situacijoje, nes jie yra pratę prie greitų stimulų, tokio lengvo "kaifo": įvairių kompiuterinių žaidimų, televizoriaus. Jie nesugeba pajausti savo intereso, dėti pastangų ir atrasti veiklą, kurioje jaustų džiaugsmą. Kompiuteris jiems yra džiaugsmas, o kiti dalykai yra pilki ir neįdomūs. Dėl to jie nežino, ko siekti, ir ką daryti. Bet yra svarbu suvoki veikimo poreikį. Geriausia yra atsižvelgti į vaikystę - pamąstyti, kas man buvo įdomu, pradėti kurti sąsajas ir realiai pradėti veikti. Interesas, įdomumas ir džiaugsmas atsiranda ne iš karto, o kai pradedame kažką daryti ir jaučiame, jog mums sekasi, jog mes darome tai profesionaliai. Deja, jaunimas, paaugliai, kai tėvai šiais laikais yra labai užimti, ir kai daugėja teisių, o pareigų mažėja, neišmoksta sisteminio darbo įgūdžių. Tai yra labai blogai, nes jiems viską norisi padaryti greitai ir iš karto. O taip greitai viskas nesigauna. Jei turime reguliarų darbą ir įdedame daug pastangų, tada ir pamatai gaunasi stiprūs.
Aš pats prieš dvidešimt metų nelabai žinojau, ko aš noriu, koks mano pašaukimas. Tai atsirado, kad pradėjau vesti mokymus, konsultacijas verslui. Pradžioje, dar nebuvau tikras, jog tai mano pašaukimas. Vitoldas Masalskis pasikvietė mane dirbti jo konsultacinėje kompanijoje, bet aš nėjau ten kryptingai su tikslu. Tačiau pradėjęs tai daryti, aš pajutau, kad tai sugebu ir net labai gerai. Jaučiau malonumą iš to, ką darau ir teikiu naudą kitiems. Iš to atsirado interesas ir noras veikti. Tiesiog daryti tai, kas tau patinka, ir nepergyventi, kad yra krizė, kad prarandi daug pinigų ar investicijų. Svarbiausia, kad matai prasmę ir jauti malonumą iš to, ką darai.
Kiekvienam žmogui svarbu suvokti, jog jurisprudencijoje yra tokia nekaltybės prezumpcija, kuri reiškia, nekaltumą ir nėra įrodymų. Kiekvienam taip pat reikėtų prisiimti tokią gerumo prezumpciją - savaime esi geras ir niekas kitas neįrodys, kad tu esi blogas. Kiekvienas žmogus yra geras, deja, dauguma žmonių išeina iš kaltumo prezumpcijos - aš savaime esu blogas ir man reikia įrodinėti, pasiekti daugiau negu kiti, siekti didelių tikslų, kad aš jausčiausi geras. Tikslai irgi turi būti mano, jie neturi būti egoistiški. Gerumo prezumpcijos esmė yra ta, kad viskas yra gerai: aš esu geras, ir aš neturiu kitiems įrodinėti savo gerumo. Blogai, jei žmogus patiria stresą atostogaudamas, pavyzdžiui, scenariniai darboholikai. Tai tokie žmonės, kurie atostogų metu pradeda jaustis blogai, nes tada jie jaučiasi nevertingi. Vėl gi tai atėję iš vaikystės - jie mokėsi daug dirbti, padėti tėvams, tada jie buvo geri, mylimi.
Efektyvumo "treiningai"
Vyksta įvairūs efektyvumo "treiningai". Vieni yra skirti ugdyti įsitikinimą, kad aš gaunu viską - tai "užpompuoja" žmogų, kas nėra gerai. Galų gale, kai vyksta vakarėlis yra labai linksma, o ryte galvą skauda. Tai čia panašiai - jie tave "išpompuoja", kad tu gali viską, moko komandos formavimo. Iš vienos pusės tai yra gerai, jei žmogus išeina iš vidinės prezumpcijos savybės - aš savaime esu blogas. Bet kai mane "užpompuoja", tada aš tampu geras. Aš nesu prieš įvairius "treiningus". Tačiau kyla klausimas, kiek žmonių, pabaigę tuos "treiningus", po savaitės, mėnesio sugrįžta? Tai yra labai svarbu, nes jie negauna greitai to rezultato. Kertinis momentas yra tas, kad žmogus turi savaime jaustis gerai ir be tų pasiekimų. Yra milijonieriai, kurie nusišauna - milijardierius prarado milijardus ir tapo milijonierium. O kitas, nors ir praradęs milijonus, dirba toliau. Vienas mano draugas iš Latvijos turi gamyklą, kuri gamina granulėmis kūrenamus katilus. Jis pats kažkada pradėjo nuo garažo, o dabar tai yra moderni gamykla. Jis dar prieš krizę turėjo svajonę - užsidirbti milijoną latų (5 milijonus litų) ir nusipirkti malūnsparnį. Bet ekonominės krizės metu, jis jo nenusipirko. Kai paklausiau, kodėl, jis sakė, jog užsidirbo milijoną, bet į minusą, Jis tai pasakė su lengva šypsena. Tai iš karto parodo jo gerą savivertę.
Norėčiau palinkėti žmonėms iš tikrųjų ieškoti, tai kas yra jų. Niekada nėra per vėlu, tačiau būkim realistais, su amžiumi galimybės irgi mažėja. Dėl to svarbi išvada - nereikia visko atidėlioti. O kodėl atidėliojame? Todėl, kad norime turėti saugumą dėl pinigų, taip pat mus slegia socialiniai suvaržymai. Ekonominės krizės irgi nereikia nuvertinti, bet jei vienas šeimoje turi stabilų darbą, kitas gali pradėti kažką daryti, o jei pasiseks prisijungs ir kitas. Svarbiausia yra bendravimas ir supratimas. Mes visuomenėje dažnai bendraujame su žmonėmis ne tam, kad išreikštume kažkokią tiesą, spręstume kažkokius klausimus, maloniai pasikeistume emocijomis, o dėl savo savivertės įrodinėjimo. Nereikia taip savęs rodyti, reikia daugiau domėtis kitais žmonėmis. Tada mes patys būsime įdomesni. Žmogui maloniau bus bendrauti su mumis, ir mūsų savivertė visai nekentės. Dėl žemos savivertės mes tampame suvaržyti ir švaistome savo energiją.