Neseniai turėjau malonų pokalbį su Leonora Blekaityte, “Castle Of The Sun” mokyklos įkūrėja Niujorke (www.castleofthesun.com).

Tik susitikus pajaučiau plūstančią teigiamą enargiją, optimizmą…akys spindėjo meile: meile sau, gyvenimui, aplinkiniam pasauliui.

Trumpai Leonoros mintys apie gyvenimą, tobulėjimą, kūrybą, savęs pažinimą. Kodėl dažnai mes negalime išlipti iš besisukančio “voverės rato”? Daugelis turi ir aukštąjį išsilavinimą, turi daug žinių ir praktikos, bet sėkme nusisuka kitur. Kur čia didžioji paslaptis?

“Žinios nekeičia mūsų gyvenimo, jį keičia tik asmeninis vidinis pažinimas. O tai neįvyksta be praktikos ir gilių asmeninių įsisąmoninimų, kurie ir kuria, keičia bei paskatina mūsų vidinį bei išorinį pasaulį.

Pirmiausiai turetume siekti harmonijos ir darnos su savimi, tai didžiulė vidinė jėga, kuri pasiekiama, pažinus savo vidinį pasaulį. O tam reikalingas kasdienis darbas su pačiu savimi. Niekas pasaulyje nevyksta be reikalo, tik mes ne visada linkę taip matyti, nes žmogus yra labiau užsiėmęs gyvenimo chaosu nei pačiu savimi… o gyvenant tokiu režimu niekada nėra ir nebus laiko pamatyti situaciją tokią, kokia ji yra iš tiesų. Chaosas – didžiausias “pagalbininkas” mūsų gyvenime neturėti laiko sau, visada kažkur bėgti ir skubėti, siekti “šviesaus” rytojaus, užsigarantuoti sau ateitį, kurios neįmanoma užgarantuoti ir gyventi iliuzijomis… o tuo pat metu, gyvenimas, kuris vyksta čia ir dabar, būtent šią minutę ir šioje vietoje, kur Tu esi, būten šitas gyvenimas, apie kurį mes dažnai pasvajojame, kad norėtumėm sustabdyti akimirką, jis dažniausiai bėga pro šalį… gyvenimas kiekvienam duoda galimybę prabusti ir pradėti gyventi pilnavertiškai, dažniausiai jis veikia “žadintuvo“ principu, nes stiprūs sukrečiantys įvykiai mūsų gyvenime taip pat ne be reikalo! Kartais jie padeda žmonėms atsibusti iš užsukto gyvenimo rato, kurio jie jau patys nebesuka, o ratas suka juos…Kodel tik kartais “prabunda” vienas kitas zmogus? Nes dažniausiai kaltiname kitus dėl visko, kas vyksta mūsų gyvenime ir bėgame tarsi į priekį, o iš tiesų judam atgal, geriausiu atveju stovime vietoje. Tik išanalizavus ir suvokus, tikrąją savo gyvenimo įvykių priežastį, gali pasimokyti iš klaidų ir keisti save, keisti savo gyvenimą ir tobulėti.

Tik kasdieninis kantrus darbas gali padėti išmokti dvasiškai susijungti su savimi ir išoriniu pasauliu, pamatyti ir išgirsti mūsų kasdienybę ir save kitomis akimis. Grožis slypi visur, bet ne visi jį įžvelgiame.

Tik pažinę ir pamilę save, galime išmokti dalintis su kitais kitaip, nei esame įpratę dalintis. Turime išmokti atleisti ir neeikvoti savo energijos pykčiui, bei kerštui. Gyvenime padarytas blogis visada atsisuka atgal, tik dar stipriau, tad kam eikvoti energiją, geriau palinkėkime gero sau ir kitiems, tai bus daug prasmingiau. Duodami kitiems, mes kaip magnetai traukiame prie savęs sėkmę ir galime sau pasakyti, kad aš kuriu savo sėkmę samoningai ir nereikės tuomet laukt kada man pasiseks ar būti nusivylusiu, jog negimei po laiminga žvaigzde.

Visi mūsų norai (materalūs ir emociniai) slypi mumyse, kuo arčiau esame vidinio savęs, tuo greičiau galime realizuoti ir materilzuoti savo norus bei svajones. Pastovus vidinės ramybės bei pasitenkinimo jausmas, sėkmė, pinigai, meilė, sveikata – visa tai yra ir visada lydės mus, jei išmoksime būti darnoje su savimi.”

Pati Leonora prisipažįsta, kad jai nepavyktų taip megautis savo gyvenimu ir sėkme, jei kiekvieną dieną ji neskirtų laiko sau .

Gyvenimas tarsi menas, kurio reikia mokytis. Ir kuo daugiau tu sužinai apie jį, juo labiau jis skleidžiasi visu savo grožiu, subtilėja ir turtingėja. Menas gyventi, mano supratimu, yra pats nuostabiausias užsiemimas šioje žemeje! – teigia Leonora.