Sunku jausmus ir mintis išsakyti žodžiais? Nemokat apibūdinti savo emocijų? Pabandykit jas išreikšti piešdami – tai padės suvokti savo būsenas, įsigilinti į save ir rasti savotišką ramybės salelę. Rytų išmintis byloja: „Vienas piešinys atitinka tūkstantį žodžių!“

„Telefoniniai“ piešiniai

Kiekvienas vaikystėje mėgome piešti – spalvindavome knygeles, piešdavome piešinius, dovanodavome juos tėvams. O kur dar piešiniai ant sienų, stalo, mokyklinių sąsiuvinių paraštėse... Ir šiandien kai kas žurnalų herojams piešia ūsus ar akinius, o iš nuobodžių susirinkimų ir posėdžių išsinešame keistų ženklų primargintus lapus.

Teko skaityti, kad Amerikoje, Baltuosiuose rūmuose, po posėdžių surenkami visokie senatorių papaišeliojimai ant lapukų. Tai daroma dėl to, kad iš tų lapukų sumanus meno terapeutas nesunkiai suprastų, kaip reagavo tokio piešinuko autorius, t.y. senatorius į posėdyje išgirstus dalykus. Vadinasi, piešdami norime pažymėti, paženklinti pasaulį ir save, pagražinti iliustracijas, perspalvinti ir pakeisti mus supantį pasaulį.

O ką reiškia nevalingi piešiniai? Pavyzdžiui, anądien viena kolegė, kalbėdama telefonu, kažką piešė – tai buvo aštrūs trikampiai, paskui apskritimai, vėliau spiralės. Šie piešiniai atspindėjo jos pokalbio eigą. Iš pradžių moteris nervinosi, vėliau nusiramino, ieškojo kompromiso ir galiausiai jį rado.

Ką reiškia, jeigu piešiate:

Apskritimus piešiantys žmonės spontaniškai siekia harmonizuoti padėtį, kurioje dabar yra; Trikampius braižo tie, kurie problemas pernelyg paaštrina. Dar manoma, kad trikampius piešia aukštesnio intelekto žmonės;

Strėlytes piešia tie, kurie nesąmoningai nori, kad jų reikalai pakryptų tam tikra linkme;

Kai strėlytes žmonės piešia kalbėdami telefonu, vadinasi, taip reaguoja į savo pašnekovą. Galbūt nori nukreipti jo išsakytas mintis tam tikra linkme, tarsi gintųsi nuo galimos agresijos...

Įvairius gyvūnus piešiantiems žmonėms trūksta gerų emocijų. Katės, šuniukai, kiškučiai simbolizuoja šilumą, kurios žmonėms tuo metu labai stinga;

Širdelės simbolizuoja meilės išgyvenimus. Jei žmonės nuolat piešia gulinčią figūrą, pats laikas juos išleisti atostogų – kankina nuovargis.

„Išpiešk“ savo problemas

Piešdami vaikai arba suaugusieji „išpiešia“ savo problemas, tarsi su jomis susitaiko, jos nebeatrodo tokios didelės, grėsmingos ir neišsprendžiamos. Piešdami patiriame katarsį, taip išsivaduodami iš kankinančių jausmų. Todėl pomėgis piešti ar tik paišalioti gali tapti savęs pažinimo ar net savigydos priemone. Tai vadinama meno terapija.

Kad užsiimtume menu, nereikia būti Van Gogu ar Matisu. Kiekvienas galime paimti į rankas teptuką, pieštuką ar klijų ir kurti „meno kūrinį”. Viskas, ko mums reikia – tai laikas ir noras. Turime suvokti, kad kuriame ne paveikslų galerijoms, o sau, kad išreikštume susikaupusias emocijas ir jausmus, išlietume tai popieriuje.

Taip atsikratome pykčio, išsilaisviname nuo neigiamų minčių ir išgyvenimų. Tai galimybė laikinai „pabėgti” į kitą – saugesnį – pasaulį, kur jaustumės laisvi. Kūryba – lyg nedidelės atostogos, poilsis nuo rutinos ir problemų, kad įgautume jėgų ir pažvelgtume į save tarsi iš šalies.

Iš meno terapeuto užrašų. Viename meno terapijos seminare dalyvavo veikli verslo moteris. Jai labai patiko užsiėmimai, kurių metu iš popieriaus padarė nedidelį žmogeliuką. Išaiškėjo, kad ši moteris ištekėjusi už itin pedantiško vyro. Tas pedantiškumas vargino. Jų namuose buvo labai švaru. Vyras sekdavo kiekvieną jos žingsnį, kad tik nieko neištepliotų ir nesugriautų vadinamojo namų grožio. Moteris liūdėjo, nes daugelis draugų nustojo lankytis jų namuose vien dėl šio vyro bruožo. Ji nuoširdžiai mėgavosi savo rankomis sukurta lėle ir atsinešė ją namo. Vėliau pasakojo, kad sprendimas atsinešti tą žmogeliuką buvo labai svarbus – nešdama suvokė, kad laukia audringa vyro reakcija. Tačiau jos nuostabai (ir mūsų), įžengus į namus, rankose išdidžiai laikant tą žmogeliuką, vyras nieko nepasakė. Ta popierinė lėlė tapo jos gydytoja. Atrodo, toks nereikšmingas dalykas – lėlytė... Tačiau ji tapo pradžia didelių ir svarbių permainų moters namuose ir gyvenime.

Pradžia – priešistorėje

Teigiamas dailės poveikis žmonėms pastebėtas jau senų senovėje. Piešiniai ir skulptūrėlės – neatsiejama priešistorės kultūros ritualų dalis. Romos neurologinių tyrimų instituto mokslininkai nustatė, kad stebint klasikinį grožį įkūnijantį objektą sumažėja fizinis skausmas.

Gydymas menu, kaip atskira terapijos šaka, atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrian Hill. Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, jis greitai pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Dailininkas spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.
Šis pastebėjimas nebuvo pamirštas. Daugelio šalių ligoninėse piešimas, lipdymas, muzika, šokiai imti taikyti kartu su medikamentais. Dabar visame pasaulyje egzistuoja daugybė meno terapijos studijų, mokyklų, net universitetų, kuriuose rengiami meno terapeutai.

Lietuvoje ši praktika pradėta taikyti nuo 1990 m. Dailininkai profesionalai, pedagogai, menotyrininkai, spec. pedagogai, soc. darbuotojai meninę raišką taiko dirbdami su neįgaliais vaikais ir suaugusiais, rizikos grupių vaikais.

Vietoj epilogo

Tačiau klaidinga būtų teigti, kad meno terapija reikalinga tik „kitokiems“ žmonėms. Visi turime paslapčių, kurių nenorime niekam patikėti, tačiau tylėti būna labai sunku. Kiekvienas slepiame tam tikras emocijas, o kai kurių išgyvenimų nedrąsu pripažinti net sau patiems.

Tad paimkime popieriaus, pieštuką ir – pirmyn! Netgi jei niekada neteko piešti ar esi „visiškas nevykėlis“. Visi esame truputį nevykėliai, bet kiekvienas unikalus, ir tai reikia parodyti. Henry Miller yra pasakęs: „Visi mes kuriame; visi esame karaliai, poetai, muzikantai, dailininkai; tereikia tik atsiverti kaip lotoso žiedui ir atrasti tai, kas yra mumyse”.