Šiais neribotų galimybių, nuolatinės dinamikos, „sėkmingo“ žmogaus mados laikais daugelis mūsų keliame sau klausimą – kurgi slypi tikroji laimė? Kiekvieną sekundę gauname daugybę naujos informacijos. Anksčiau buvusios visuomenės vertybės keičiasi, todėl ne vieno galvoje susijaukia mintys beieškant „tikrojo“ savo gyvenimo kelio, „tikrųjų“ vertybių. Neribotos galimybės panaikina ribas: dabar kada tik panorėję galime užsisakyti lėktuvo bilietus ir po savaitės jau rūkyti cigarą Kuboje, medituoti Tibete ar dalyvauti safaryje Afrikoje. Arba įsidarbinti reporteriu Irake, gelbėtoju prie Australijos krantų, kilti karjeros laiptais kokioje Manheteno finansų kompanijoje, prekiauti nekilnojamuoju turtu Kanadoje.Tereikia tik labai norėti, ir mintys pačios materializuojasi. Rodos, iki pilnos laimės ko daugiau ir bereikia... Tačiau kodėl knygynuose graibstyte graibstomos tokios knygos kaip „Laimės paslaptis“, „Rask gyvenimo balansą“, „10 žingsnių atrasti save“?

Bandysiu šį paradoksą paaiškinti. 1972-aisiais metais Butano karalius Jigme Singye Wangchuck kaip alternatyvą BNP (Bendrajam Nacionaliniam Produktui) sugalvojo bendrąjį laimingumo laipsnį (Gross National Happiness). Remiantis skaičiavimais, sudaromi pasaulio laimingumo žemėlapiai. Aptarkime jų rezultatus. Jie ganėtinai įdomūs – laimingiausi žmonės gyvena pietinėse Karibų jūros valstybėse ir Indonezijos salose. Šį faktą galima paaiškinti šiltu klimatu. Juk dažnai pavydime Pietų Europos gyventojams jų geros nuotaikos, laisvo požiūrio į viską. O ir patys atostogaudami šiltuose kraštuose kaipmat pastebime, kad išgaruoja visi darbiniai stresai. Kaip gi nesišypsosi, kai saulė šviečia?

Tačiau pažvelkime į priešingą polių. Nelaimingiausi žmonės gyvena nuolatinę karo būseną išgyvenančiuose Irake, Afganistane, skurdo ir konfliktų nualintose Vidurio Afrikos valstybėse ir spėkite dar kur? Ogi „svajonių ir galimybių išsipildymo“ šalyje – Amerikoje! Norėdamas paaiškinti šį fenomeną, pritarsiu Barry Schwartz knygos “The Paradox of Choise” autoriui. Autorius teigia, kad laisvės ir galimybių kiekis atvirkščiai proporcingas laimingumo lygiui. Pavydžiui, standartinis lietuvis – tai žuvelė, kuri didžiąją gyvenimo dalį tūnojo mažame akvariume. Ištrūkusi į vandenyną ši žuvelė iš įpratimo dar kurį laiką plaukioja akvariumo dydžio vandens plote, tačiau ilgainiui išdrįsta išplaukti į platesnius vandenis, susiduria su naujais pavojais, naujomis taisyklėmis. Jaunos žuvelės jau gimsta vandenyne, bet tai nereiškia, kad joms lengviau. Nematydamos ribų, prisiimdamos 100% atsakomybę, kuria kryptim judėti, jos nėra laimingos.

Taigi, mano pirmasis atsakymas, kaip rasti vidinę laimę – ištyrinėkite galimybes ir prisiėmę atsakomybę už savo veiksmus apsibrėžkite ribas. Vieniems tai gali būti didesnis akvariumas, kitiems – visa jūra.

Antrasis laimės receptas. Čia pakalbėsiu apie laimę, kuri pasiekiama tik per visą gyvenimą. Tai siekiamybė, galutinis mūsų tikslas. Jos ieškome ilgai, galbūt net visą gyvenimą. Kelias link jos nėra nei trumpas, nei lengvas.

Remiantis seniausiomis žmonijos žiniomis, pasaulis susideda iš dviejų polių – Žemės ir Dangaus. Žemėje mes siekiame materialinės gerovės, stengiamės užsitikrinti finansiškai aprūpintą gyvenimą: kylame karjeros laiptais, perkame butus, statomės namus, kaupiame turtą... Tai natūralu, nes pagal Maslou poreikių piramidę, pirmiausia tenkiname jos apatinėje dalyje esančius poreikius. Tai fiziologija, saugumas, socializacija, o po to – pripažinimas. Tenkinant fiziologinius ir socialinius poreikius, laimės mums teikia užtikrintas gyvenimas ir bendravimas su aplinkiniais. Šiame nuolatinio bėgimo, veikimo, dinamikos etape laimės suteikia išoriniai laimėjimai: naujas automobilis, aukštesnės pareigos, didesnis atlyginimas. Mes kuriame šeimas, auginame vaikus. Esame savo darbo, įvairių klubų nariai – tai suteikia priklausomybės bendruomenei, saugumo jausmą. Pašaliname vieną iš trijų didžiųjų žmonijos baimių – baimę būti atstumtam.

Tačiau anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai to nepakanka. Bendraudamas su žmonėmis, kurie gyvenime, rodos, pasiekė viską, ką tik galima buvo turėti, radau vieną juos vienijantį bruožą. Jie visi kelia vieną ir tą patį klausimą: „Ar tai jau viskas?“ Ar užauginti vaikai, pastatytas namas, užaugintas medis yra viskas, ką jie galėjo šiame pasaulyje pasiekti? Ar tokia buvo jų gyvenimo misija? Dauguma tik senatvėje suvokia, kad visą gyvenimą skubėjo, vertėsi per galvą, rizikavo tik tam, kad išsaugotų vidinės ramybės būseną, statiką. Iš čia išplaukia mano antrasis atsakymas – laimė yra judėjimas ir ramybė. Skamba paradoksaliai?

Apibrėžimas susideda iš dviejų prieštaraujančių dalykų – judėjimo ir statikos. Tačiau su tuo reikia susitaikyti, nes šie abu poliai yra būtinos laimės sudedamosios dalys. Be ėjimo ir ieškojimo nerasime ramybės arba bent jau jos nevertinsime. Gyvenimas mums duotas, kad viską palaipsniui pereitume, išsiugdytume patirtį, išmoktume pamokas. Kito kelio nėra! Todėl eikite ir tiesiog gyvenkite, o laimė ateis savaime, kai jūs jos nusipelnysite!

Kam dar negana, galiu pateikti trečiąjį laimės receptą. Visi savo gyvenime patiriame keturias egoistiškumo fazes. Iš pradžių siurbiame į save ir savo aplinką visus įmanomus resursus. Prisipildę ištiesiame plačiai rankas ir leidžiame savo sankaupomis pasinaudoti aplinkiniams. Po to seka chaoso laikotarpis, kai mūsų viduje vyksta egoizmo ir altruizmo kova. Paskutinė stadija – balansas. Tai ir yra Laimė. Mes natūraliai keliaujame per visas fazes.

Svarbiausia – kiekviename žingsnyje įžvelgti prasmę. Pavyzdžiui, jeigu svajoji tapti odontologu, turi daug metų mokytis, dirbti jo padėjėju. Tikslo turėjimas, savo veiklos įprasminimas irgi yra Laimė.

Ketvirtasis laimės receptas. Dėmesio! Tai trumpiausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis kelias. Jis vadinamas gebėjimu gyventi „čia ir dabar,“ iš kiekvienos gyvenimo akimirkos pasiimti viską, kas geriausia. Visiškai nesvarbu, ką jūs veikiate, – tvarkote sodą, skaitote knygą ar vykdote darbinį projektą. Tiesiog gyvenkite šia akimirka, susilaikykite nuo bet kokių pašalinių minčių.

Pavyzdžiui, dabar rašydamas šį straipsnį laikau ant kelių kačiuką, kuris, kaip ir visi maži vaikai, negalvoja, iš kur jam reikės rytoj gauti maisto, nekelia klausimo, ar užaugęs galės išbėgti į lauką „palakstyti.“ Tiesiog žaidžia, vaikosi musę, tyrinėja aplinką, o pavargęs užmiega. Jam visiškai nesvarbu, kad dar ne naktis ir jam dar nereikia miegoti. Tiesiog kačiukas yra „čia ir dabar.“ Pasimokykime iš gyvūnų, iš savo vaikų. Jei pusryčiaujate, tai tik apie valgymo procesą ir galvokite. Jei bėgiojate parke – stebėkite gamtos harmoniją, visas problemas palikdami nuošalyje. Išplaukia dar vienas vidinės laimės apibrėžimas – vidinė laimė yra negalvojimas apie ją!

Tiek trumpai apie visų mūsų siekiamybę – Laimę. Man laimė – judėjimas ir ramybė, nuolatinis išėjimas iš „komforto zonos,“ ieškojimas ramybės, susijusios su tikslu. Tačiau tai ne jūsų laimė. Jos jums reikės patiems ieškoti. Kad būtų lengviau, pateiksiu keletą kitų apibrėžimų:

Laimė – tai atsakomybės už save prisiėmimas ir ribų nustatymas.

Laimė – tai balansas tarp egoizmo ir altruizmo.

Laimė – tai tikslų turėjimas, savo veiklos įprasminimas.

Laimė – tai gyvenimas „čia ir dabar.“

Laimė – tai jos neieškojimas J.

Laimė – tai buvimas savimi ir tarp savų.

Laimė – tai turtas ir materialinė gerovė.

Laimė – pripažinimas ir bendravimas.

Laimė – tai jausmas, kad esi reikalingas.

Laimė – susigyvenimas su savimi.

Laimė – tai savęs nugalėjimas, baimių įveikimas.

Laimė – tai aiškumo, užtikrintumo ir saugumo jausmas.

Laimė – tai nuolatinė dinamika, naujų dalykų atradimas.

Paskutinis žingsnis – sudarykite savo laimės receptą ir juo vadovaukitės.

Sėkmės!