Parašyti šį straipsnį turėjau jau seniai. Tačiau vis atrasdavau kitų darbų, reikalaujančių nemažai laiko, todėl šią užduotį atidėlioju jau du mėnesius. Kodėl galiausiai aš jį rašau? Ne todėl, kad turiu daugiau laiko ar nebeturiu kitų darbų. Tiesiog atėjo laikas, kai turiu įrodyti sau ir kitiems, kad aš nesu ATIDĖLIOTOJA.

90 procentų žmonių yra linkę kartais ką nors atidėlioti. Nuo šeimos iki namų ruošos darbų. Šiame straipsnyje kalbėsime apie mums svarbių profesinių užduočių atidėliojimą. Kodėl sudėtingas ir rimtas užduotis atidedame paskutinei minutei? Kodėl praleidžiame progą jas padaryti kuo geriau ir taip prarandame galimybę įrodyti sau ir kitiems, ko išties esame verti?

Aš - atidėliotojas

Iššūkius Jūs mėgstate. Jums smagu juos įveikti, įrodant sau ir kitiems, koks šaunus esate. Tačiau štai, bosas jums patiki svarbią ir gana sudėtingą užduotį. Turite progą įrodyti, kad esate puikus darbuotojas ir ją įveiksite. Bet... jau antra savaitė nesiryžtate jos imtis. „Šiandien neturiu tam įkvėpimo“, „man stinga žinių, pirmiausia turiu daugiau apie tai sužinoti“ – pasiteisnate sau ir naršote internete, skaitote straipsnius ar tiesiog kitaip semiatės žinių ir įkvėpimo. Ryt jau tikrai imsitės konkrečių veiksmų ir padarysite užduotį tiesiog tobulai. „Tiesiog neįtikėtina“ – žavėsis jumis kolegos ir vadovas. Tačiau ir rytoj, ir dar kitą dieną įkvėpimas taip ir neaplanko, o žinių ir patirties stoka vis dar kiša koją bandant susidoroti su užduotimi. Jūs jau atlikote galybę kitų, mažiau svarbių darbų ir netgi padėjote kolegoms susitvarkyti su iškilusiomis problemomis. O „svarbioji: jūsų užduotis taip ir nesulaukia savo eilės. Nepaisant to, kad jūsų prioritetinių darbų saraše ji pirma ir net paryškinta. Galiausiai, artėjant terminui imate nervintis, skubėti ir užduoti atliekate per kelias paskutines dienas. Ne taip tobulai kaip tikėjotės. Natūralu. Jai atlikti turėjote visą mėnesį. Tačiau viską padarėte per kelias dienas. „Šaunu, kad taip sugebu“, - sakysite. Vis dėlto. Skubant atlikti užduotį laiku, kokybei laiko nebeužtenka.

Kodėl atidėliojame?

Atidėliojimo priežąsčių yra įvairių. Dažniausiai atidėliojame ne todėl, kad užduotis yra nuobodi arba neįdomi. Atidėliojame, nes bijome, jog pristigsime įgudžių, žinių ir gebėjimų užduotį atlikti tobulai. Bijome nesėkmes. Teisingiau – jausmų, užplūsiančių jei nepasiseks.

Atidėliotojai nėra savo laiko planuoti nesugebančios būtybės. Greičiau – tai perfekcionistai, patys to galbūt ir nesuvokiantys. Būtent dėl noro viską atlikti tobulai ir atidėliojame svarbius darbus. Bijome, kad nepasiseks visko padaryti taip gerai, kaip norime. Anot psichologų, dažniausiai tokiems žmonėms beveik niekada nebuvo pavykę kažko atlikti labai gerai. Tiksliau – niekas jų nepagyrė už tai, kad kažką padarė puikiai. Štai kodėl, kiekvieną kartą gavus sudėtingą užduotį, norisi sulaukti atsako „Tobula“, tačiau baimė, kad taip nenutiks, trukdo net jos imtis.

Atidėliojimo kaina

Dažniausiai atidėliodami darbus pasitesiname, o teisingiau – meluojame sau: „Rytoj bus geresnė diena, būsiu labiau pasiruošęs šiam darbui“arba „dirbu geriau, kai jaučiu spaudimą“. Iš tiesų, rytoj geriau nebus, o spaudimas – kelia įtampą ir stresą, kuris anaiptol nepadeda gerai atlikti užduoties. Greitai – galbūt. Suvokę, kad nebeturime laiko, o kitos išeities, kaip tik galiausiai imtis užduoties nėra – skubame kuo greičiau ją atlikti. Nervinamės, jaudinamės... Ar tokie jausmai padeda Jums užduotis atlikti gerai? Manau, kad ne. Taip, padidėjęs adrenalino kiekis padeda mobilizuoti visas jėgas ir padaryti darbą greičiau nei įprasta. Bet ar taip, gerai, kaip būtų galima atlikti per ilgesnį laiką?

Atidėliojimas turi savo kainą. Nukenčia ne tik darbo kokybė, bet ir sveikata. Tyrimai atskleidė, kad studentai, linkę darbus ir moklsus atidėti paskutiniai nakčiai, skundžiasi susilpnėjusia imunine sistema, dažniau peršala, serga gripu, skundžiasi virškinimo sutrikimais. Be to, juos dažnai kamuoja nemiga.

Nebeatidėliosiu!

Atidėliotojai – optimistai. Vis tikisi, kad rytoj bus palankesnės sąlygos pradėti dirbti arba, kad apėmęs stresas padės viską padaryti per kelias dienas. Bet ne šiandien. Rytoj. Tačiau... kito laiko, nei šiandien – nėra. Vakar jau praėjo, rytojus dar neegzistuoja. Tuomet kas yra atidėliojimas? Niekas. Tikrovėje paprasčiausiai darbas arba atliktas arba ne. Nėra „ruošiuosi atlikti“. Štai kodėl imtis veiksmų reikia dabar. Kad ir pačių paprasčiausių. Net jei ir labai bijote suklysti. Nes klaidingą veiksmą galima paversti geresniu, tuo tarpu jei nėra jokių veiksmų – nėra ir ką tobulinti.

Įprotis atidėlioti nėra įgimtas. Jį dažniausiai susiformuojame vaikystėje, kuomet įprantame, jog nespejus kažko padaryti visuomet išgelbės tėvai, draugai ir t.t. O jei atidėliojimas yra įgytas, reiškia, galima jo atsikratyti.

- Įpareigokite save. Nedarykite darbo rytoj. Nusistatytkite konkretų laiką, pvz.: šią užduotį turiu padaryti iki antradienio 19 val. Tuomet sugalvokite motyvaciją sau – kaip apdovanosite save, kai padarysite tai, ką užsibrėžėte. Galbūt jau seniai norite nueiti į kino teatrą arba apsilanyti baseine? O gal mirtinai norite tų rudų batų iš parduotuvės vitrinos?

- Prisiminkite, kaip maloniai jaučiatės kai galiausiai kažką padarote. Atidėliojame sudėtingas užduotis, todėl natūralu, jas įgyvendinant reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Dažniausiai tokie iššūkiai neįveikiami vienu kartu. Štai kodėl užduotį vertą suskirstyti mažesniais etapais. Įveikdami ją po truputį, kaskart atlikę po mažesnį uždavinį pajusite pasitenkinimą savimi. Be to pastebėsite, galbūt užduotis nėra tokia sunki, kaip atrodė?

- Nedarykite visko iškart. Tiesiog paskirkite kiekvieną dieną šiai užduočiai valandą laiko. Kai jūsų nustatytas laikas baigiasi – galite iškart liautis. Taip užduotis nebeatrodys tokia didelė ir reikalaujanti daug laiko, tačiau jūs žinosite, kad po truputį judate į priekį. O tai motyvuoja dirbti ir toliau.

O gal atidėliokime naudingai?

Tikrai žinau, kad daugelis jūsų šiuos patarimus jau esate girdėję, o gal net ir išbandę. Atsikratyti įpročio – sunkus darbas. Galbūt todėl mes ir jį atidėliojame? O gal geriau nesistenkime jo atsikratyti, o paverskime naudingu atidėliojimu? Taip, atidėliojimas gali būti naudingas. Kitaip jis dar vadinamas struktūrizuotu atidėliojimu (structured procrastination). Pvz.: atidėliodama šį straipsnį du mėnesius, ėmiausi kur kas sudėtingesnių darbų. Ir padariau! Vien tam, kad galėčiau nedaryti šio.

Atidėlioti galime trim būdais: nedaryti nieko, imtis mažiau svarbių darbų, arba atlikti svarbesnes užduotis. Pastarasis būdas ir yra vadinamas naudingu atidėliojimu. Naudą nešančio atidėliojimo išskirtinumas – toks atidėliojimas nereiškia nedarymą nieko. Juk atidėliodami vieną darbą, galime padaryti begalę kitų. Žinoma, jie turi būti reikšmingi. Tai negali būti stalo susitvarkymas, kavos gėrimas ar elektroninio pašto tikrinimas. Svarbu, kad atidėliodami vieną užduotį, vistiek nuolatos kurtumėte kitą rezultatą. Apčiuopiamą. Kaip pavyzdį vėl pateiksiu save: atidėliodama šį straipsnį parašiau galybę kitų. Tik dabar pastebiu, kad dauguma jų, buvo kur kas sudėtingesni, nei šis. Atidėliojimas man padėjo įveikti tas užduotis, kurių galbūt dar ilgai nebūčiau drįsus imtis.

Atidėliojimas vagia laiką. Atidėliojimas kelia stresą, nerimą ir įtampą. Atidėliojimas gali būti sveikatos sutrikimų priežastis. Viską patys gerai suvokiame, bet vistiek tai nemotyvuoja šio įpročio atsikratyti. Vis dėlto, jei suprasime, kad atidėlioti darbai išties mums atneša didžiausią naudą, galbūt nejučia pavyks atidėliojimo išvengti. Juk tik atlikę sudėtingiausias užduotis imsime labiau pasitikėti, vertinti save, įgysime naujų įgūdžių ir dar kartą įrodysime aplinkiniams, kiek daug išties galime nuveikti.