Šis klausimas kyla man, kai pradedu stebėti kitus ir patį save. Dažnai kažkur skubu, kuriu planus, galvoju apie galimus įvykių scenarijus. Arba atvirkščiai, grįžtu į prisiminimus galvodamas apie detales, kurių galėjau nepastebėti arba klaidingai jas įvertinti. Atsikėlęs ryte pradedu galvoti ir planuoti. Vakare galvoju apie tai, kas vyko ir kaip vyko. Užmiegu pavargęs nuo šio “darbo.”

Kyla klausimas: “Kas gyveno šią dieną, kai aš tik mąstydavau apie ateitį, kurios dar nėra, arba apie praeitį, kurios jau nepakeisi. Kas tas žmogus, kuris gyvena mano gyvenimą?

Vakar, sėdėdamas Filharmonijoje, stengiausi susikoncentruoti į muziką. Stengiausi pajausti skirtingų garsų energiją. Tą vakarą koncertas buvo ypatingas, nes atvažiavo žymūs atlikėjai ir net pati kūrinių autorė. Visa salė skendėjo tyloje ir jautė, kaip iš nieko atsiranda garsai ir virsta nuostabia muzika. Kartais net šiurpuliukai per kūną perbėgdavo. Po keleto sekundžių suvokiu, kad jau groja kita muzika, ir salėje tvyro visai kitokia energija. Nustebęs suprantu, kad prabėgo gal 10 minučių, kurių nepastebėjau. Galvodamas apie rytojaus dienos rūpesčius, praleidau kažką labai svarbaus gyvenime. Paskui pagaunu save, kad dabar galvoju apie savo mąstymo “broką” ir vis tiek negirdžiu muzikos. Ir jau per jėgą bandau grąžinti save į “čia ir dabar.” Stengiuosi koncentruotis į muziką. Pradedu jausti silpnus bangavimus. Porą sekundžių jaučiuosi laimingas, bet po akimirkos suprantu, kad mintys vėl neša mane. Neša į vakarykštės dienos perskaitytą elektroninį laišką...

Man buvo gėda, kad nemoku būti ir jausti to gyvenimo, kuris vyksta šalia manęs. Stebėjausi, kad net sumokėjęs pinigus už koncertą, nesugebėjau jo išgirsti. Kiek daug gyvenimo aš nepastebiu, nepajaučiu, neišgirstu. Kiek daug valandų, metų praleidžiu savo mąstymo labirintuose. Labirintuose, kurie suteikia man savotišką pasitenkinimą, nes aš juose viską valdau – nustatau priežastis, apibrėžimus, tikslus. Esu tarsi didelis karalius mažoje karalystėje.

Bet man gėda ne todėl, kad gyvenu savo minčių labirinte. Jaučiu gėdą, kad jau nemoku gyventi savo gyvenimo! Aš nepastebiu žmonių, nepastebiu pavasario, nepastebiu vėjo, lietaus, paukščių, žiedų... Visa tai juk yra! Tai daugiau kaip aksesuarai kitokio, netgi šiek tiek svetimo pasaulio. Man gėda todėl, kad esu taip stipriai nutolęs nuo savęs. Gėda, kad gyvenimas prabėga šalia manęs.

Kas man trukdo būti “čia ir dabar”? Trukdo tai, kad visada esu “ten ir kitur.” Dažniausiai tai atrodo daug patraukliau, nei ką turiu dabar. Vienas žmogus pastebėjo, kad esu godus. Visada noriu ir siekiu to, ko dar neturiu. Pasijuokėme, bet vėliau supratau, kad būtent siekimas daugiau ir greičiau trukdo man džiaugtis tuo, ką jau turiu šalia. Trukdo mėgautis tuo, kas jau pasiekta. Trukdo imti tai, kas jau yra.

Įdomų socialinį tyrimą surengė “Washington post.” Šio tyrimo metu Vašingtono metro stotyje grojo vienas iš garsiausių pasaulyje smuikininkų – Joshua Bell. Grojo gražiausius kūrinius smuiku, kurio vertė buvo apie 3,5 mln. dolerių. Dieną prieš jo koncertą buvo parduota bilietų už daugiau nei 100 000 dolerių, bet metro jo niekas nepastebėjo. Nepastebėjo, kaip muzikantas pradėjo groti, nepastebėjo, kaip baigė. Per 45 minutes vos 6 žmonės buvo trumpam stabtelėję. Kiti tik įmesdavo pinigus ir skubėdami bėgo toliau. Jis tesurinko tik 32dolerius. Įdomiausias faktas, kad tik vaikai sustodavo ir norėdavo pasilikti, bet skubantys tėvai tempdavo juos toliau. Žmonės skubėjo, skubėjo, skubėjo… Šį nufilmuotą eksperimentą galite pamatyti įvedę į google: “Stop and Hear the Music”(“Sustok ir išgirsk muziką”).

Stebėdamas žmones matau, kad laimingi yra būtent tie, kuriems visko užtenka. Kurie moka būti “čia ir dabar,” kurie moka stebėti, girdėti, matyti! Jie gyvena savo gyvenimą! Iš vakarykščio koncerto gavau gyvenimo pamoką. Nežinau, ar gerai ją įsisavinau, bet suvokiau savo pokyčių kryptį. Nuo šiol stebėsiu tirpstantį sniegą ant automobilio lango, saulės spindulius, prasiskverbančius pro užuolaidas. Kartais eisiu į klasikinės muzikos koncertus, kuriuose stebėsiu savo gebėjimus girdėti ir jausti grožį. Žinau, tai nėra lengva, bet aš stengsiuosi, nes noriu išmokti gyventi savo gyvenimą! Išmokti jausti ne tik aplinką, bet ir patį save. Jausti nuovargį ir energiją, džiaugsmą ir liūdesį. Jausti, būti, gyventi...